Fosiliniai sakai, vadinama gintaru, formavosi gerus 50 milijonų metų. Tuomet ten, kur šiandien telkšo Baltijos jūra, ošė subtropiniai miškai. Nedaug suklystume pasakę, kad gintaras beveik toks pat senas, kaip mūsų planeta. Ir toks pats vertingas! 

Cheminė gintaro formulė – 79 proc. anglies, 10,5 proc. vandenilio ir 10,5 proc deguonies. Gintare – per 40 skirtingų medžiagų, tokių, kaip gintaro rūgštis ar geležis. Daugelis jų gali būti naudojamos terapijai ar gydymui.

Nuo šviesiai iki tamsiai geltonos ar rusvai oranžinės – gintaro spalva priklauso nuo jo amžiaus ir vietos, kurioje jis susiformavo. Itin retai gintaras gali būti ir raudonos ar mėlynos spalvos. Visais kitais atvejais tai greičiausiai netikras gintaras. 

Vadinamieji inkliuzai – augalų sėklos, plunksnos, vandens burbuliukai ar vabzdžiai – dažniausiai nurodo gintaro kilmę ir paverčia jį unikaliu. Nieko daryti nereikia. Tik grožėtis! 

Beje, įdomu tai, kad būtent vabzdžiai ir kiti organizmai ar medžiagos, įkalinti gintare, padeda mokslininkams tyrinėti istoriją. Taip jau identifikuota per 1000 išnykusių rūšių.

O, taip. Madingas jis buvo daugelį amžių prieš 'Cartier', 'Chanel' ir netgi Kristų. Baltijos gintaro rinkėjai nevengdavo jo 'personalizuoti', pavyzdžiui, graviruodavo palinkėjimus ar kitus malonius žodžius, o vėliau gintarą, užvertą ant virvelės, dovanodavo brangiems žmonėms ar parduodavo.

Šiandien gintaras – viena populiariausių lauktuvių iš Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, dažnai tampanti ir itin miela bei reikšminga tradicine dovana.

Kinai turėjo Šilko kelią, europiečiai – Gintaro. Nuo Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrančių per Vyslą ir Dneprą iki Italijos, Graikijos, Juodosios jūros, Sirijos ir Egipto – tokiu maršrutu gintaro pirkliai vykdavo jau 1600 m. pr. Kr. Žinoma, nukeliavus tokį ilgą kelią gintaras gerokai pabrangdavo, todėl ir buvo pramintas 'Baltijos auksu'.

Neabejojame, kad prie tokio gintaro pavadinimo prisidėjo ir sodriai geltona jo spalva.

Iki mūsų laikų gyvos daugybė legendų apie tai, kad gintaras suteikia sėkmės ir laimės. Tikima, kad jis išsiurbia iš žmogaus neigiamą energiją ir paverčia ją teigiama, o ši savo ruožtu išvalo kūną, mintis ir dvasią. 

Graikiškai gintaras yra 'electron' – taip, būtent čia ir termino 'elektra' šaknys. Lyg energijos kondensatorius gintaras padeda žmonėms 'persikrauti' ir atsikratyti neigiamos energijos. Be to, gintaras vadinamas 'tyrumo akmeniu' ir simbolizuoja saulės energiją.

Šios savybės padeda žadinti gerasias dvasias ir pozityvius jausmus. Štai kodėl verta kasdien su savimi nešiotis gabalėlį gintaro. Patariama ir miegoti jį pasidėjus šalia, tuomet, sako, pildosi sapnai, o išsimiegojus tampa lengviau priimti teisingus sprendimus.

Gintaras gali padeda malšinti viršutinės kūno dallies – galvos, kaklo, gerklės – skausmus. Gintaro apyrankės gali lengvinti reumato ir artrito kančias, malšinti raumenų ir sąnarių skausmą. Taip pat gintaras gali malšinti nerimą ir nuovargį. 

Senovės baltų kariai gintaro smilkalus naudodavo prieš mūšius – tam, kad nubaidytų piktas dvasias ir prikviestų geras. Jaunavedžiams ir naujagimiams gintaras tapdavo gero gyvenimo garantu. XVII a. gyvenęs kunigas, istorikas ir etnografas Motiejus Pretorijus rašė, kad Baltijos jūros regione siaučiant marui nemirė nei vienas Gdansko, Klaipėdos (Mėmelio), Liepojos ir Karaliaučiaus gintaro rinkėjas. Skamba solidžiai!  

Gintarą laikant rankose jis sušyla ir skleidžia malonų, atpalaiduojantį aromatą. Gintaro rūgštis, kurios šioje fosilijoje yra 3-8 proc., daugeliu būdų naudojama terapijoje. Gintaro dervoje mirkytus augalus senovėje naudodavo žaizdoms gydyti ir perrišti.

Be abejo! Senų senovėje auklės nešiodavo gintaro karolius ne tik dėl grožio, bet ir todėl, kad tikėdavo, jog šie apsaugo jų globojamus kūdikėlius nuo įvairių ligų. Karolius kabindavo ir patiems naujagimiams – tam, kad dantukai lengviau išygtų ir būtų stipresni. Šis paprotys gyvas ir šiandien!

Tikrai ne. Jau medicinos tėvas Hipokratas, gyvenęs Graikijoje V-IV a. per. Kr., rašė apie medicinines gintaro savybes ir jo praktinį pritaikymą – šiomis žiniomis mokslininkai naudojosi ir viduramžiais. Romėnų gydytojas Kalistratas rašė, kad gintaras apsaugo nuo beprotystės, su medumi sumaišytos jo dulkės gydo gerklės skausmą ir akių bei ausų ligas, o užgertas vandeniu gali pagydyti skrandį. Dominikonų vienuolis ir filosofas Albertas Didysis (1193-1280) laikė gintarą pirmu iš šešių veiksmingiausių vaistų. Galime dar pridėti, kad gintaro karolius rado ir greta Egipto faraono Tutanchamono, o Homeras Baltijos auksą aprašė savo „Odisėjoje“. Geografija plati! 

Įdomu – sūriame vandenyje Baltijos gintaras plūduriuoja, o gėlame – skęsta.

Natūraliomis sąlygomis gintaras kvepėti neturėtų. Pašildytas rankomis ar ugnimi jis ima skleisti itin maloniai nuteikiantį aromatą, primenantį lengvą pušų šakų laužo kvapą.